Apie LGK

Lietuvių gestų kalba (toliau – LGK) yra Lietuvos kurčiųjų bendruomenės kalba, kurią vartoja daugiau nei 6000 klausos sutrikimą turinčių ir girdinčiųjų asmenų. Daugumai jų tai yra gimtoji kalba, pagrindinė bendravimo ir mąstymo priemonė. 1995 m. LGK buvo oficialiai pripažinta Lietuvos kurčiųjų gimtąja kalba.

Gestų kalba nėra tarptautinė, kaip daug kas galvoja. LGK yra viena iš daugiau nei 100 pasaulio kurčiųjų vartojamų gestų kalbų. Dažniausiai laikoma, kad kiekviena valstybė turi atskirą gestų kalbą (pvz., lietuvių gestų kalba (LGK), britų gestų kalba (BSL), amerikiečių (JAV) gestų kalba (ASL) ir pan.). Tiesa, skirtingų gestų kalbų gramatika yra gana panaši.
Remiantis statistika, pasaulyje gyvena daugiau nei 6 mln. kurčiųjų, kuriems gestų kalba yra vienintelė natūraliai išmokstama kalba, tačiau iš tikrųjų gestų kalbos vartotojų gali būti kelis kartus daugiau. Gestų kalba yra kurčiųjų – kalbinės ir kultūrinė bendruomenės – pagrindas.
LGK yra savarankiška kalba, visai kitokia, negu lietuvių kalba. Ji turi savo gramatiką, kuri perteikiama erdvės naudojimu, proformomis (plaštakos formomis), veido judesiais, lūpų judesiais, lokalizacija. Nėra taip, kad kiekvienas lietuvių kalbos žodis turėtų atitinkamą gestą. Vieną žodį gali atitikti du, trys arba daugiau gestų. Pavyzdžiui, žodis galėti gestų kalba gali būti perteikiamas gestais GALĖTI arba ĮMANOMA, žodis vyras – gestais VYRAS arba SUTUOKTINIS. Gestas žymi sąvoką, o ne žodį ar garsus.
LGK yra natūrali kalba. Jos niekas nesukūrė dirbtinai, ji atsirado savaime, kai kurtiesiems atsirado poreikis bendrauti tarpusavyje. Sunku pasakyti, kada tai buvo, nes nėra jokių patikimų šaltinių. Sovietų okupacijos metais didelę įtaką LGK (kaip ir kitų sovietinių respublikų gestų kalboms) darė rusų gestų kalba, tad iki šiol LGK ir RGK turi nemažai tokių pačių arba panašių gestų.
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad gestų kalba yra skurdi, ir kad ja neįmanoma kalbėti sudėtingomis temomis, esą jai trūksta gestų arba ji labai neišraiškinga. Iš tikrųjų taip nėra. Taip pat yra atvejų, kai vienas žodis perteikiamas skirtingais gestais, pavyzdžiui, žodis bėgti perteikiamas skirtingai, norint pasakyti kraujas bėga iš nosies, vanduo bėga iš čiaupo, vilkas bėga, laikas bėga. Kartais girdintieji galvoja, kad gestų kalba turi tik apie 3000–4000 gestų, tačiau iš tiesų jų yra daug daugiau.
Panašiai, kaip lietuvių kalbą sudaro įvairios tarmės, lietuvių gestų kalba irgi turi įvairių variantų, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, kur gestai gali šiek tiek skirtis. Pavyzdžiui, Vilniuje gestai ŽIRNIS, VIRTUVĖ rodomi vienaip, o Kaune – kitaip. Taip pat gali skirtis jaunimo ir vyresnių žmonių vartojami gestai, tarkim, dabar gestai STALAS, TORTAS, LIEPA, RUGPJŪTIS rodomi taip, o vyresniojo amžiaus žmonės vartoja senesnius gestus. Jaunimas daug naujų gestų išmoksta mokykloje, bendraudami su draugais. Vyresnieji gali nežinoti kai kurių gestų, tačiau supranta, kas sakoma. Mokykloje arba draugų grupėje dažnai būna vienas kalbėtojas, kuris puikiai moka gestų kalbą, o kiti perima gestus iš jo, ir šie gestai įsitvirtina tarp šios grupės narių. Jeigu vaiko tėvai kurti, jis daug gestų perima iš jų, o jeigu tėvai girdintys, vaikas išmoksta gestų kalbą iš bendraamžių.
Lietuvoje vartojama daug gestų kalbos variantų, tačiau bendrinės lietuvių gestų kalbos kol kas nėra. Sunorminti lietuvių gestų kalbą buvo bandoma išleidžiant „Lietuvių gestų kalbos žodyną“ (1-5 tomai, pradėtas rengti 1995 metais). Tačiau kurtieji to nepriėmė, daug gestų neįsitvirtino. Bendrinės kalbos negali būti sukurtos dirbtinai. Tačiau bėgant laikui gali įsitvirtinti vienas gestų kalbos variantas (tarkim, Vilniaus kurčiųjų gestų kalba, kuria šiuo metu kuriamos mokymo priemonės, naudojamos visoje Lietuvoje).
Dažnai girdintiesiems kyla klausimas, ką žymi gestai – raides ar žodžius. Iš tiesų nežymi nei vieno, nei kito. Gestai, kaip ir žodžiai, žymi sąvokas. Tiesa, LGK vartojama ir pirštų abėcėlė, kuria galima parodyti tam tikrus lietuviškus žodžius paraidžiui. Dažniausiai pirštų abėcėle rodomi tikriniai daiktavardžiai (t. y. asmenvardžiai ir įvairūs pavadinimai) ir retesni terminai, kol jiems neatsiranda atitinkamų gestų.
Kartais vartojama tokia kalbėjimo forma, kai kalbama lietuviškai (su balsu arba be balso) ir kartu rodomi gestai. Tai vadinama kalkine kalba. Tai ne gestų kalba, o gestais rodoma lietuvių kalba. Tokiu atveju gestai žymi žodžius. Todėl kalkinėje kalboje nevartojama gestų kalbos gramatika, o dažnai neatsižvelgiama ir į žodžių reikšmes. Pavyzdžiui, žodis stovėti perteikiamas gestu STOVĖTI, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie žmogų, ar apie mašiną, ar apie gyvūną; žodis laimingas visada verčiamas gestu LAIMĖ, nors kalbant apie jausmą LGK vartojamas gestas LAIMINGAS.
Kalkinė kalba kurtiesiems sunkiai suprantama, jos supratimas priklauso nuo gebėjimo skaityti iš lūpų, nes pagrindinis tekstas sakomas lūpomis, o gestai yra tik pagalbinė priemonė. Todėl kalkinė kalba yra tinkama bendravimo priemonė apkurtusiesiems ir kai kuriems neprigirdintiesiems, kurių gimtoji kalba yra lietuvių kalba. Tačiau gestų kalbos požiūriu kalkinė kalba yra netaisyklinga.
Kurtieji, bendraudami su girdinčiaisiais, taip pat dažnai vartoja lietuvių kalbą kartu su gestų kalba. Toks kalbėjimas panašus į kalkinę kalbą, tačiau dažnai kurtieji naudoja daugiau gestų kalbos gramatinių savybių, pavyzdžiui, veiksmažodžiai kaitomi kryptimi, vartojami kiekiniai daiktavardžiai, derinimas.